HARA centras

Promote Your Page Too




HARA centras

Naujienos

Kodėl mes bijome orgazmo?


Daugelis pasakytų, kad mūsų dabarties visuomenė tiesiog pernelyg pamišusi dėl sekso. Televizija, žurnalai, reklama – viskas perpildyta asociacijų su seksu. Tačiau kas iš tikrųjų vyksta, kai užsiveria miegamojo durys, užgęsta televizoriaus ekranas ir liekate dviese su mylimuoju ar mylimąja? Gal visas tas garsiai deklaruojamas „orgazmiškumas“ yra tik pačiame sąmonės paviršiuje, po kuriuo slypi tūkstantmečius formuota seksualumo ir ypač orgazmo baimė?

 

Daugelis pasakytų, kad mūsų dabarties visuomenė tiesiog pernelyg pamišusi dėl sekso. Televizija, žurnalai, reklama – viskas perpildyta asociacijų su seksu. Tapo madinga būti „sexy“. Galima pagalvoti, kad visa Žemės planeta turėtų drebėte drebėti nuo galingų homo sapiens orgazmų bangų. Bet ar jums kartais visa tai neatrodo šiek tiek (arba ir ne šiek tiek) netikra? Taip, nieko dabar nenustebinsi net labai sodriomis kalbomis ar vaizdais. Tačiau kas iš tikrųjų vyksta, kai užsiveria miegamojo durys, užgęsta televizoriaus ekranas ir liekate dviese su mylimuoju ar mylimąja? Gal visas tas garsiai deklaruojamas „orgazmiškumas“ yra tik pačiame sąmonės paviršiuje, po kuriuo slypi tūkstantmečius formuota seksualumo ir ypač orgazmo baimė?

Žmogaus prigimtyje orgazmo baimės nėra ir būti negali – antraip mes būtume paprasčiausiai išnykę. Tačiau visgi ta baimė yra labai gili, sena ir gaji. Baimė, kurią sukūrė religija, kultūra, valdžia. Bet kuri kontrolės sistema visų pirma pagrįsta kalte ir baime. O tam, kad galėtum kontroliuoti, iš žmogaus reikia atimti jo energiją, supriešinti jį su pačiu savimi. Deja, praktiškai visos religijos ir kultūros supriešina žmogų su jo paties energijomis. O pagrindinė ir stipriausia žmogaus gyvybinė energija, žinoma, yra seksualinė. Įdomu tai, kad ši kontrolės priemonė labai universali ir praktiškai neribojama nei laiko, nei erdvės: skirtingų religijų bei epochų pranašai ir moralistai įvairiomis kalbomis bei būdais šimtmečius siekė to paties – paversti žmogų priešu pačiam sau, pasmerkti seksą, apgaubti jį kaltės jausmu. Ir sistema veikė. Nes buvo visuotinė ir palaiminta aukščiausios dvasinės bei pasaulietinės valdžios. Tačiau seksualumas juk niekur nedingo. Nedingo ir seksualinė energija. Ji paprasčiausiai buvo slopinama, gniaužiama, slepiama. Tačiau jausmingumas, seksualumas negali būti išnaikintas, nes jis yra pačioje žmogaus prigimtyje. Tuo tarpu protas „pripumpuotas“ nusistatymų prieš tai. Taip asmenybė susidvejina. Jai sunku išsilaisvinti iš proto, arba Super Ego, nes išsilaisvinant iš jo išsilaisvinama iš visuomenės, religijos, dievo – visko. Ir tai kelia didžiulę baimę, nes kad ir kiek deklaruodami savo nepriklausomybę, iš tiesų mes visi laikomės įsikibę į tai, kas mums duota (arba primesta) visuomenės, kultūros bei aplinkos. Ir visame pasaulyje galbūt surastum vos keletą (geriausiu atveju – keliasdešimt) tokių, kurie iš tikrųjų galėtų pasakyti: „Aš galiu būti vienas be jokios baimės!“

Pastarasis šimtmetis (ar kiek daugiau) – didelio žmonijos lūžio metas. Religijos reikšmė gerokai sumažėjo, tuo tarpu laisvė imta pripažinti kaip vertybė ir kiekvieno teisė. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl pastaruoju metu viešėjame mūsų gyvenime sekso atsirado tiek daug – tai, kas buvo gniaužta, pagaliau rado bent šiokią tokia galimybę pasireikšti. Tačiau kaip tik todėl, kad tai buvo gniaužta tiek ilgai, ši laisvė – tik laisvės regimybė. Juo labiau, kad niekas gi oficialiai ir neatšaukė draudimo džiaugtis savo seksualumu. Kaip manote, ar tikrai po audringų orgazmų kupinos nakties kitą rytą jūsų kaimynė (ak, tos plonos daugiabučių sienos!) nemestelės kandžios replikos? O jei mestelės, ar tikrai dėl to nesusigūšite – jei ne išoriškai, tai viduje? Štai jums ir „laisva bei seksuali“ visuomenė!.. Žmogus vis dar lygiai taip pat bijo sekso, nes prote pilna „programų“ prieš jį. Ir ta tariama „laisvė“ tik dar labiau viską supainioja, nes tik sukuria naujas programas. Būti seksualiam neleidžia senosios šimtmečiais diegtos programos, pripažinti, kad nesi seksualus, nepatiri orgazmo, o gal net iš viso nelabai suvoki, kas tai yra – baisi gėda! Tačiau gėda taip pat ateina ne iš prigimties, o iš proto. Žodžiu, turime dar vieną, „modernią“ programą, susijusią su seksualumu. Tuo tarpu biologija neturi nieko bendro su protu. Biologinė prigimtis negauna jokios informacijos iš proto. Čia nėra komunikacijos. Mūsų protas ir prigimtis paprasčiausiai „nesikalba“. Prigimtis turi savo funkcionavimo būdą ir visiškai neišmano, į kokias kančias bei dilemas mus įvelia proto „žaidimai“ bei manipuliacijos. Biologinė prigimtis turi savus „reikia“ ir stumia žmogų į seksą, o protas nuolat už tai jį smerkia. Mes patys sau nuolatos duodame priešingas komandas – iš karto ir „taip“, ir „ne“. Kas gi nutinka? Mes „pabėgame“ iš savo kūno. Netikite? Atlikime nedidelį testą. Tiesiog pastebėkite save. Ar galite mylėtis be skubėjimo pvz., pusantros valandos? Ne? Žinoma, esate pernelyg užimti, turite reikalų, reikia anksti keltis, pavargstate ir fiziškai, ir emociškai... Galbūt. O gal šis skubėjimas gali turėti gilesnę psichologinę priežastį, slypinčią giliai pasąmonėje? Tarsi darytumėte kažką blogo, smerktino. Net jei manote, kad tikrai to nesmerkiate, pasąmonėje iškyla kaltė ir nieko su ja neįmanoma padaryti. Tada yra vienintelė išeitis - mylėtis greitai. Taip išvengiama orgazmo. Juo labiau, kad orgazmas nėra tiek akivaizdžiai būtinas žmogaus biologiniam funkcionavimui, kiek, tarkim, maistas, vanduo ar oras. Tiesiogiai nuo orgazmo nebuvimo nemirštama. Tačiau žmogus, kuris nepažįsta orgazmo, jaučiasi nepatenkintas, įsitempęs ir piktas, kadangi jis nė akimirkos nebuvo giliai atsipalaidavęs ir susiliejęs su visata nors keletui akimirkų. Kaip tik taip ir nutinka, kai dėl skubėjimo orgazmas lieka nepasiektas. Seksas tampa tolygus ejakuliacijai. Bet gamta davė mums žymiai daugiau, nors ejakuliacija yra galima ir be orgazmo ir vaikų galite susilaukti tik iš ejakuliacijos. Biologija tarsi ir lieka patenkinta, jei mes tiesiog pratęsiame savo giminę. Tik ar tikrai to pakanka?

Orgazmas yra didi gamtos dovana. Vyras skursta, kadangi jis mylisi per greitai. Ir moteris skursta. Moteriai reikia laiko apšilti. Ji negali patirti orgazmo, jei tam nebus pakankamai laiko. Be orgazmo moteris tampa priekabi, greitai supykstanti, kerštinga. Ir moteris nėra už tai atsakinga, nes nuskurdintas visas jos pasaulis, jos galimybė jausti palaimą. Tuo tarpu iš tikrųjų visas moters kūnas yra erotiškas, vibruojantis džiaugsmu. Vyro orgazmas yra daugiau lokalus. Jo kūnas nėra toks orgazmiškas, todėl jo kūnas nekenčia tiek, nepatirdamas orgazmo, kiek nukenčia moters kūnas. Galbūt tai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl moterų seksualumas visais laikais, visose kultūrose bei religijose buvo ir labiau smerkiamas. Dar vienas nedidelis eksperimentas. Pamėginkite prisiminti ir surašyti, kiek ir kokių yra žodžių kuriais pavadinami „laisvo elgesio“ vyrai. Ir kiek bei kokių yra žodžių tokioms moterims pavadinti. Pavadinti ką nors pleibojumi ar donžuanu neretai yra beveik komplimentas. Tuo tarpu didžioji dalis moterims skirtų žodžių padorioje draugijoje nevartojami, o filmuose pakeičiami pyptelėjimais. Jau nekalbant apie tai, kad tokių žodžių yra kur kas daugiau. Religija bei kultūra saugo vyrą ir moterį nuo orgazminių patyrimų. Taip yra lengviau jais manipuliuoti. Ir kuo didesnis to orgazmiškumo potencialas, tuo baisesniais tabu bei draudimais jis ribojamas. Seksas ir orgazmas paskelbiami tik tuščiu energijos švaistymu, siūlant dėmesį kreipti i dvasinius aspektus. Ar, geriausiu atveju, transformuoti tą seksualinę energiją į ką nors kita. Nukreipti dėmesį į kažką kita, neleisti žmogui būti savo kūne, priversti jį jausti kaltę - tas senas mechanizmas lygiai taip pat sėkmingai veikia ir mūsų laikais. Keičiasi tik formos, bet ne turinys. Jei prieš kokį šimtmetį moterys bijojo savo orgazmo todėl, kad tai esą „amoralu“, ir „nuodėminga“, dabar dažnai jaučiasi esą „jo nevertos“ - ta pati „seksualizuota kultūra“ kuria naujus tabu bei mitus, tarsi tobulam orgazmui esąs reikalingas tobulas kūnas. Maždaug, jei nesi Pamela Anderson, koks gali būti orgazmas? Tas pats iš esmės tinka ir vyrams: „orgazmą patiria tik tie, kurie važinėja geromis mašinomis ir turi apvalią sumelę banke“. Nors jei paklaustumėte tų „tobulųjų“, ar tikrai taip ir yra, turbūt nujaučiate, koks būtų jų atsakymas. Be abejo, su sąlyga, kad jis būtų nuoširdus. Nes greta orgazmo baimės labai gaji ir baimė pripažinti, kad to bijai...

Be abejo, visų šių teiginių nebūtina priimti kaip absoliučios ir neginčytinos tiesos. Kelią į savo tiesą ir savo laisvę kiekvienas turi atrasti pats. Jei tai bus pretekstas pamastyti apie tai, koks ir kodėl toks yra jūsų seksualinis gyvenimas, jau irgi labai daug. Jei kyla noras ginčytis ir prieštarauti - dar geriau. Vadinasi, jumyse gyvas maištininkas. O pripažinti tai - reiškia žengti pirmą žingsnį išsivadavimo link. Taip pat ir link išsivadavimo iš orgazmo baimės.

"

Aidas Gytenis Giedraitis

"