HARA centras

Terapija

Hipnozės „liftu“ – į praėjusius gyvenimus


Praeitų gyvenimų tema pakutena net nesmalsaus žmogaus vaizduotę. Kol vieni ginčijasi, ar tų praeitų gyvenimų apskritai būta, kiti jau svarsto, kaip pasinaudoti kadaise įgyta patirtimi. Psichoterapeutas Aidas Gytenis Giedraitis įsitikinęs, kad kaišioti nosį į praeitus gyvenimus verta dėl vienintelės priežasties – galimybės aiškiai pamatyti savo sielos kelią, jo kryptį.

Kone dvidešimt metų dirbate psichoterapeutu, naudojate įvairias psichoterapijos technikas, bet panašu, kad gyvenimo tarp gyvenimų hipnozė jūsų praktikoje užima išskirtinę vietą..

Kadaise išmokau neurolingvistinio programavimo. Tarp šio metodo priemonių yra ir transas bei įvairių rūšių ir gilumo hipnozė. Prieš gerą dešimtmetį į mano rankas pateko amerikiečių psichiatro, daug dirbusio su hipnoze, Maiklo Niunano (Michael Newnon) studija apie gyvenimą tarp gyvenimų. Gyvenimo tarp gyvenimų hipnozės metu žmogui padedama sugrįžti į gilios praeities prisiminimus ne tik mintimis, bet ir kūnu. Šis metodas pagrįstas žinojimu, kad kūno prisiminimai, pojūčių atmintis yra kur kas gilesnė nei proto. Per tuos pojūčius galima iškelti vaizdinius, garsus, kvapus ir emocijas, kurios atrodė visiškai išsitrynę. Nes mūsų pasąmonėje glūdi visa informacija apie mūsų praeitį. M. Niunanas buvo labai darbštus hipnotizuotojas. Jam pakako kantrybės ne tik sugrįžti į praeitą gyvenimą, bet ir leisti žmogui tą gyvenimą išgyventi iš naujo iki pat mirties. Būtent tada, kai žmogus numiršta praeitame gyvenime, atsiveria nauja erdvė, apie kurią iki tol niekas nekalbėjo ir kurią jis pavadino gyvenimu tarp gyvenimu.

Ar užhipnotizuotųjų „kelionės“ būna vienodos, ar kiekviena iš jų vis kitokia?

Žinoma, kiekvieno mūsų sielos istorija skirtinga, tačiau yra ir aiškių dėsningumų. Erdvėje, atsiveriančioje tarp gyvenimų (kai vienas jau pasibaigė, o kitas dar neprasidėjo), kiekvienas susitinkame su savo dvasiniu gidu, kartu įvertiname ką tik pasibaigusį gyvenimą ir pasirenkame naujojo užduotį. Dažniausiai ten sutinkame ne tik gidą: už mirties slenksčio randame draugiškas sielas, su kuriomis esame susiję savitarpio pagalbos saitas įvairiuose įsikūnijimuose. Jų gali būti nuo 5 iki 25. Įdomu, kad gyvenime tuos žmones retai sieja kraujo ar genetinis ryšys. Dažniau jie ateina kaip geriausi draugai, mylimieji, vyras ar žmona. Įsikūniję panašiu metu, jie įsipareigoja vieni kitų gyvenime atlikti tam tikrus vaidmenis.

Vadinasi, garsusis posakis, esą žmogus gimsta ir miršta vienas, - ne toks jau ir išmintingas?

Per hipnozę gauta informacija liudija, kad įsikūnyti apsisprendusi siela į materialųjį pasaulį žengia ne viena. Įsikūnija tam tikras „sielų tinklas“. Sielų grupės atstovai vieni kitų gyvenimuose būna kuo nors svarbūs. Tarkime, praeitame gyvenime toji esybė buvo jūsų sūnus, o šiame – galbūt viršininkas, praeitame gyvenime draugas, šiame – žmona.

O jums pačiam nesukirba noras užeiti ten, už gimimo ir mirties užsklandos?

Pradėjęs skaityti M.Niunano knygas, negalėjau tuo patikėti. Man, racionaliai mąstančiam gydytojui, tai atrodė nesąmonė! Kadangi esu įvaldęs hipnozę, galėjau patikrinti, kiek tiesos yra tose knygose. Apie amerikiečio praktiką papasakojau žmonai. Ji labai susidomėjo. Ir nutarėme šį metodą patyrinėti. Neįtikėtina buvo tai, kad per tą seansą atrastus dalykus radau aprašytus vėlesniuose amerikiečių psichiatro darbuose. Mano atradimai patvirtino jo patyrimą, o jo – manąjį. Hipnozės seansus su žmona rengėme daug kartų: ji – man, aš – jai. Mano abejonės ištirpo. Atsivėręs pasaulis man padarė neapsakomą įspūdį. Pasakojau apie tai draugams, ir norinčiųjų patekti į gyvenimo tarp gyvenimų erdvę atsirado vis daugiau.

Man, kaip „neviernam Tamošiui“, knieti prieštarauti: jeigu sutvarkyta taip, kad ankstesniųjų įsikūnijimų neprisimename, gal nėra jokio reikalo to daryti? Ar jūs manote kitaip? Koks tikslas grįžti?

Sutinku, kad dažną nugali paprasčiausias smalsumas. Neatsitiktinai apie tai girdime tiek daug įvairių kalbų ir svarstymų, prikurta įvairiausių metodikų. Gilinantis į praeitą gyvenimą, gydomos netgi kai kurios ligos. Tačiau dėl to turiu labai aiškią nuomonę: mano paties ir kolegų praktika rodo, kad šio gyvenimo sunkumams įveikti pakanka šiame gyvenime mums duotų priemonių. Susitvarkyk, žmogau, su savo vaikyste, ir galėsi pamiršti turėjęs migreną, nereikės sielvartauti, kad nepavyksta sukurti gerų santykių su tais, kuriuos brangini, ir t.t. 99.8% atvejų žmogų kamuojančių bėdų šaknų reikia ieškoti vaikystės patyrimuose. Labai menka, praktiškai nereali tikimybė, kad problemos būtų „peršokusios“ iš ankstesniojo gyvenimo. Šio gyvenimo skaudulius galima įveikti išgydę savo dabartinio gyvenimo istorijoje atsiradusias žaizdas. Eiti į praeitus gyvenimus verta tada, kai žmogus nori aiškiau suprasti savo misiją, suvokti savo paskirtį. Kodėl aš gyvenu? Kokia mano užduotis? Kokią pamoką turiu išmokti? Į tokius klausimus praeitų gyvenimų informacija padeda atsakyti.

Gal šiuos atsakymus įmanoma rasti ir kitaip?

Žinoma. Jau tūkstančius metų Indijoje naudojama „Prati Prasav“ (sąmoningumo joga). Šiuolaikinė psichoterapija irgi yra atradusi įvairių pakartotinio išgyvenimo metodų. Visi jie vienas kitą papildo. Jų pagalba savo sielos kelionę galima pamatyti itin aiškiai. Pavyzdžiui, jūs leidžiatės į dešimt dienų truksiančią kelionę – per dykumas, kalnus... Jums pasitaiko proga virš tos teritorijos pakilti malūnsparniu. Prieš akis kaip ant delno atsiveria, iš kur ir kur link einate. Iš aukštai aiškiai pamatote visą savo kelią.

Ar galime būti tikri, kad vis atgimdami kitu žmogumi tobulėjame? O gal yra pavojus ir nusiristi?

Šiame pasaulyje mes įpratę viską skirstyti į gera ir bloga. Tačiau dvasiai svarbiausi uždaviniai kuriuose siela pasirenka, ir tai, kaip vėliau ji geba juos įvykdyti. Norėčiau pabrėžti, kad uždavinius siela pasirenka pati. Jeigu paaiškėja, kad pasirinktas uždavinys sielai per sunkus, dvasiniai pagalbininkai sukuria uždavinį palengvinančių aplinkybių, duoda galimybę mėginti dar kartą.Tie uždaviniai visada būna susiję su sielos evoliucija, su tuo, ką sielai reikia patirti. Tarkime, sielai stigo energijos, tad ji įsikūnija toje vietoje ir laike, kur gyvena kaip karys, barbaras, vikingas, dalyvauja istoriniuose karuose, žudo žmones, prievartauja ar plėšia. Aplinkybės kraupios, bet jos leidžia sielai įgyti jėgos ir drąsos, karščio ir pasitikėjimo savimi. Tam tikru istorijos laikotarpiu grobimai ir užkariavimai buvo daugybės tautų gyvinimo būdas. Jo nevertino kaip blogo ar gero. Buvo aišku – jei nežudai ir neprievartauji, tada verdi viralą... Vadinasi, sielai tokios patirties reikėjo, kaip kitai reikėjo patirti, ką reiškia būti sudegintai ant laužo kaip raganai...Per hipnozę patyrę aukštesnės sąmonės būseną žmonės pasakoja, kad dvasios erdvėje nė viena siela nelaikoma nesubrendusia, mažiau vertinga nei kuri kita. Visų mūsų sielos per savo gyvenimus nuolat keičiasi. Jos siekia įgyti vis vertingesnių, prie skaisčiausios šviesos priartinančių savybių. Ir tame kelyje dieviškumo link kiekviena sielos patirtis yra svarbi – nesvarbu, kaip sunkiai bebūtų įgyta.

 

Daiva Karpavičiūtė

Šaltinis: Būrėja Nr. 5 (115) Gegužė